Šią knygą nutariau parašyti kaip veikalų „Tavyje glūdinti stiprybė" ir „Moters galia" tęsinį, nes daugybė žmonių laiškuose ir mano paskaitų metu klausinėjo apie egzistencijos prasmę. Jie domėjosi, kaip nepaisydami ankstesnių patyrimų galime būti kiek įmanoma geresni, kaip turėtų klostytis gyvenimas. Tai žmonės, mąstantys metafizinėmis sąvokomis ir gebantys pakeisti savo gyvenimus, keisdami mąstymo būdą. Jie išsivaduoja iš senų, negatyvių pavyzdžių ir įsitikinimų. Jie mokosi labiau mylėti save.

Pavadinusi šią knygą „Gyvenimas! Jo grožį kuriame patys", nutariau daugiau ar mažiau laikytis chronologinės tvarkos, kuri būdinga žmogaus egzistencijai - tai yra pradėjau nuo problemų, su kuriomis susiduriame jauni (vaikystės problemos, tarpusavio santykiai, darbas ir t. t.), o baigiau tomis, kurios ima kankinti sulaukus vyresnio amžiaus.

Dabar, jeigu dar nesate susipažinę su mano filosofija ir terminais, kuriuos vartosiu aiškindama šias sąvokas, leiskite suteikti šiek tiek papildomos informacijos.

Pirmiausia tokius terminus, kaip Visata, Neribota Išmintis, Aukštesnioji Galia, Neribotas Protas, Dvasia, Dievas, Universali Galia, Vidinė Išmintis ir kitus, aš dažnai vartoju norėdama apibrėžti Galią, kuri sukūrė Visatą ir kartu glūdi jumyse. Jeigu jums nepatinka kuris nors šių terminų, tiesiog

susikurkite sau tinkantį. Pagaliau juk svarbiausia ne pats žodis, o jo reikšmė.

Jūs pastebėsite, jog kai kuriuos žodžius aš rašau kitaip nei įprasta. Pavyzdžiui, žodį liga aš visada rašau ne-galia, taip nurodydama tikrąją jo reikšmę ir tai, kas harmoningai nedera su jumis ir jūsų aplinka. Panašiai elgiuosi ir su santrumpa AIDS, kurios niekuomet nerašau didžiosiomis raidėmis, o tiesiog - aids. Jaučiu, kaip tai sumažina jos galią.

O dėl bendros mano filosofijos, manau, jog man be galo svarbu peržvelgti keletą sąvokų, kuriomis vadovaudamasi gyvenu, nesvarbu, ar anksčiau jau esate girdėję mane kalbančią apie jas, ar jos jums bus visiškai naujos.

Viskas labai paprasta. Aš tikiu, jog tai, ką darome kitų atžvilgiu, sugrįžta mums patiems; visi prisidedame ir esame atsakingi už nutikimus mūsų gyvenimuose - ir už gerus, ir už vadinamuosius blogus. Savo patyrimus pagrindžiame žodžiais, kuriuos ištariame, ir mintimis, kurios ateina į galvą. Kai galvojame pozityviai ir savo protuose kuriame ramybę bei harmoniją, patraukiame pozityvius patyrimus ir panašiai mąstančius žmones. Ir atvirkščiai, jei „užstrigsime" peikimo, kaltinimo, aukos galvosenoje, mūsų gyvenimai bus kupini susierzinimo ir neproduktyvumo, trauksime ir analogiškai galvojančius žmones. Štai svarbiausia, ką aš noriu pasakyti - kaip žmogus mąsto apie save ir gyvenimą, tai ir tampa jam teisybe.

Kai kurias kitas svarbiausias mano filosofijos nuostatas būtų galima pateikti taip:

• Tai tik mintis, kurią panorėjus galima pakeisti.

Tikiu, jog viskas mūsų gyvenime prasideda mintimi.

Kad ir kokia būtų problema, mūsų veikla tėra išorinis vidinių minčių efektas. Netgi neapykanta pačiam sau tėra tik neapykantos kupina mintis apie save. Pavyzdžiui, jeigu imate galvoti: „Esu blogas žmogus", tuomet ši mintis sukelia neapykantą sau, iš kurios negalite išsivaduoti. Jei jums nekiltų minčių, nejaustumėte ir jausmų. Mintis įmanoma pakeisti. Sąmoningai pasirinkite naują mintį, pavyzdžiui, „Aš esu nuostabus". Pakeitus pirminę mintį, pasikeis ir jausmas. Kiekviena mintis kuria mūsų ateitį.

• Galios esmė visada glūdi dabartyje.

Dabartis yra didžiausias mūsų turtas. Tai, ką mes galvojame, sakome, kuo tikime dabar, formuoja mūsų rytdienos, kitos savaitės, kito mėnesio, kitų metų ir 1.1, patyrimus. Tik kai sutelkiame mintis ir įsitikinimus į dabarties akimirką, rinkdamiesi juos lygiai taip pat rūpestingai, kaip dovaną ypatingam draugui, įgauname galios pasirinkti tokią savo gyvenimo kryptį, kokios norime. Jeigu esame pernelyg susikoncentravę į praeitį, mums nebelieka pakankamai energijos dabarčiai. O jeigu gyvename ateitimi, vadinasi, gyvename fantazijose. Vienintelis tikrai realus momentas yra dabartis. Kaip tik čia prasideda mūsų pasikeitimo procesas.

• Mes privalome pamiršti praeitį ir visiems atleisti.

Mes kenčiame, kai įsikibę laikomės praeities skriaudų. Suteikdami situacijoms ir žmonėms iš praeities galią mus valdyti, šioms situacijoms bei žmonėms pasiduodame į savotišką emocinę vergiją. Kol nesugebame atleisti, jie ir toliau kontroliuoja mūsų gyvenimą. Štai kodėl taip svarbu mokėti atleisti. Atleisti - vadinasi, sugebėti atsikratyti aukos identiteto. Tai mums leidžia atsikratyti nereikalingo skausmo, pykčio ir abipusių kaltinimų, kurie neleidžia išsiveržti iš nuolatinių kančių. Mes atleidžiame ne patį veiksmą, kuris sukėlė mums skausmą ar nepatogumus. Mes atleidžiame žmonėms, kurie tai padarė - atleidžiame jų kančias, netikrumą, nepatyrimą, nusiminimą ir jų žmogiškumą. Vos tik išsakysime savo jausmus ir nuo jų išsivaduosime, galėsime judėti toliau.

• Mūsų protai visuomet sujungti su Begaliniu Protu

Su Begaliniu Protu, su mus sukūrusią Universalia Galia, esame susiję ta sielos kibirkštimi, mūsų Aukštesniuoju „Aš" arba mumyse glūdinčia Galia. Mumyse glūdintis Protas - tai tas pats Protas, kuris vadovauja visam gyvenimui. Svarbiausia mūsų užduotis - išmokti Gyvenimo dėsnius ir elgtis pagal juos. Universalioji Galia myli mus visus - savo kūrinius, tačiau vis dėlto leidžia savarankiškai apsispręsti. Tai Gėrio Galia, kuri, jeigu patys tai leidžiame, nukreipia mūsų gyvenimą reikiama kryptimi. Tai nėra keršijanti, baudžiančioji galia. Tai priežasties ir pasekmės dėsnis. Tai tyra meilė, laisvė, supratimas ir užuojauta. Kol mes mokomės su ja susijungti, ji romiai šypsodamasi laukia. Labai svarbu pakreipti savo gyvenimus Aukštesniojo „Aš" link, nes kaip tik jo dėka mus apima gėris.

• Mylėkite save.

Besąlygiškai ir dosniai apdovanokite save meile. Kiek galėdami daugiau save girkite. Iš pradžių suvoksite, jog esate mylimi, paskui meilė ims tiesiog lietis iš jūsų, užtvindydama visas jūsų gyvenimo sritis ir sugrįždama daugybę kartų gausesnė. Be to, mylėdami save jūs padėsite šiai planetai pasveikti. Pagieža, baimė, kritika ir kaltės jausmas sukelia daugiau problemų nei visa kita, tačiau mes galime pakeisti savo mąstymo modelius, atleisti sau bei kitiems ir išmokti, kaip mylėti save. Tik taip šiuos destruktyvius jausmus galime nugramzdinti praeitin.

• Kiekvienas žmogus vieną kartą nusprendžia įsikūnyti šioje planetoje tam tikrame laiko ir erdvės taške, kad įgytų žinių, kurios prisidėtų prie jo dvasinio vystymosi.

Tikiu, kad mes visi esame pakeleiviai begalinėje kelionėje po amžinybę. Mes pasirenkame savo lytį, odos spalvą, šalį, o paskui imame dairytis tėvų, kurie „atspindėtų" mūsų elgesio modelius. Visi įvykiai, kurie įvyksta mūsų gyvenimuose, ir visi individai, su kuriais susitinkame, išmoko mus daug naujo ir naudingo.

Mylėkite savo gyvenime ir pačius save... Aš elgiuosi kaip tik taip!

Louise L. Hay 1995 m., Pietų Kalifornija